Šių metų rugsėjo 28 - spalio 1 dienomis Romoje (Italija) įvyko metinė Europos valstybių nacionalinių delegatų universitetinei sielovadai konferencija. Ji vyko kartu su kita konferencija Kur link eina Europa: kultūros, tautos, institucijos, organizuota Romos Vikariato kartu su Italijos ministrų tarybos kabinetu bei Romos LUMSA universitetu. Pastaroji buvo skirta Europos universitetų dėstytojams.

Universitetų kapelionų susitikime buvo nagrinėjami bendri Europos universitetų pastoracijos tikslai ir uždaviniai, aptarta penktosios Europos universitetų dienos, kuri vyks 2007 m. kovo 10 d. svarba, pristatytas tarptautinis Europos universitetų dėstytojų kongresas, vyksiantis 2007 m. birželio 21-24 dienomis Romoje. Konferencijoje dalyvavo nacionaliniai delegatai iš 24 Europos šalių. Konferenciją pasveikino Vatikano valstybės sekretorius kard. J. Em. Tarcisio Bertone, Popiežiaus vikaras Romos miestui J. Em. Camillo Ruini, CCEE delegatas universitetinei sielovadai vyskupas J. E. Cesare Nosiglia, CCEE generalinis sekretorius mons. Aldo Giordano.

Pranešimus skaitė Vatikano Katalikiško auklėjimo Kongregacijos prefektas kardinolas J. Em. Zenon Grocholewski, Europos universitetinės sielovados komiteto vadovas mons. Lorenzo Leuzzi, profesoriai iš Ispanijos ir Vokietijos universitetų.

Visų pranešėjų pagrindinė vedamoji mintis buvo ta, jog Europos Sąjunga šiuo metu išgyvena savo „kultūrinę naktį“ iš kurios išeiti yra būtinas Dievas. Ne bet koks Dievas, o Nukryžiuotas ir Prikeltas iš numirusių, t. y. krikščionių Išganytojas ir Mesijas Jėzus Kristus. Tik tokiu būdu Europa pereidama per savo „tamsiąją naktį“ su Kristum, gali sulaukti „šviesaus rytojaus“ – savo prisikėlimo ryto vėlgi su Jėzumi.

Europos ateitis didžiąja dalimi priklauso nuo bendro visuomenės auklėjimo lygmens, nuo jos krikščioniškosios kultūros. Tą kultūrą ypatingu būdu turėtų skleisti universitetai, kurie savo ištakas turi Bažnyčios „širdyje“, nes pirmieji universitetai Europoje buvo steigiami būtent Bažnyčios. Šiandien nebesiginčijama, jog jauno žmogaus formacija aukštosiose mokyklose turi būti ne vien tik profesinė, bet ir giliai bendražmogiška, su aiškia vertybių ir prioritetų skale. Šių iššūkių akivaizdoje Bažnyčios vaidmuo - taigi ir universitetinės sielovados - būtų išsaugoti žmogaus asmens orumą, teises bei pareigas, nes universitetas yra ta vieta, kur perteikiama bendražmogiška visuomeninė sąmonė, puoselėjamos ir perteikiamos žinios, mokslas, vertybės ir kultūra. Neužtenka įgyti aukštojo mokslo diplomą, kuris laiduotų tik galimybę rinkoje rasti darbą, bet būtina, kad jaunas žmogus baigęs mokslus ne tik pakankamai žinotų, bet gebėtų ir mąstyti, nesitenkintų banalybėmis ir lėkštumu, priiminėtų gyvenime teisingus sprendimus, kurdamas savyje ir apie save gėrį būtų laimingas pats ir kitus padarytų tokiais.

Šiuo metu universitetinė sielovada turėtų šiuos uždavinius:
1) iki 2009 metų sukurti bendra Europos universitetų kapelionų tinklą,
2) įtvirtinti akademinėje kultūroje teigiamą santykį tarp tikėjimo ir proto, tarp religijos ir visuomenės, tarp apskritai Rytų ir Vakarų kultūrų,
3) šiandienos universitetų siūlomose studijų programose nebeužtenka ruošti studentus tik kompetencijos ir profesionalumo rėmuose, bet yra būtina ir teologinė Evangelijos žinia apie Dievą, žmogų ir pasaulį.

Krikščioniškasis tikėjimas visais laikais pasilieka ties tomis sąlygomis, kurios ugdo asmenybę bendražmogiškų vertybių ir normų pagrindu. Esant spartiems sociokultūriniams visuomenės pokyčiams kyla būtinumas iš naujo atrasti krikščioniškąsias vertybes, kurios užtikrintų žmogaus savigarbą ir orumą, apsaugotų prigimtines žmogaus teises. Šiandien mokslas turi vėl pripažinti žmogaus emocijų, kurias įkvepia religija, literatūra, menas ir etika, reikšmę. Žmogus dėl vartotojiško požiūrio pasidarė mažiausiai vertinamas. O jei jis yra vertinamas, tai dažniausiai dėl atliktų tam tikrų pasiekimų, bet ne tiek dėl jo paties asmens orumo.

Akademinė sielovada kviečia atsisukti į žmogų kaip į didžiulę vertybę Dievo akyse, nes kiekvienas žmogus savyje nešioja tą neišdildomą Dievo atvaizdą ir nuo pat krikščioniškosios kultūros susiformavimo pradžios asmens sąvoka yra neatsiejama nuo orumo. Mūsų epochoje ypač svarbu rasti nesavanaudišką būdą kurti humanistinę žinių visuomenę, kur etika būtų svarbesnė už techniką, asmuo – už daiktus, dvasiniai principai – už materialinius.

Plačiai buvo aptartas kitais metais birželio 21-24 dienomis Romoje vyksiantis Europos universitetų dėstytojų kongresas. Jo programa bus panaši į jubiliejiniais 2000 metais vykusį universitetų rektorių jubiliejų Romoje, kurio kulminacija buvo susitikimas su Šventuoju Tėvu. Į šį organizuojamą renginį yra pakviesta ir Lietuvos universitetų dėstytojų delegacija.
Sekanti nacionalinių delegatų konferencija vyks kitų metų rugsėjo mėn. Kroatijoje.


kun. doc. dr. Arvydas Ramonas
Nacionalinis delegatas universitetinei sielovadai